Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominėje visuomenėje savitą sluoksnį sudarė iš bajorų iškilusios didikų giminės, kurios išsiskyrė užimamomis pareigomis, politine ar karine, kultūrine ar ūkine veikla, titulais, valdomais turtais, išsilavinimu, rezidencijomis. Jų ryškios veiklos istorija tęsėsi po kelis šimtus metų, jų palikimas – rezidencijos – yra mūsų laikų paveldas. Giminių turtus ir jų ekonominį pagrindą apsaugojo sukurtos ordinacijos, majoratai. Per ilgą laiką tų giminių palikuonys susigiminiavo tarpusavyje ir net sunku atskirti vienos ar kitos giminės laimėjimus ir vienokią ar kitokią reikšmę.

Šioje knygoje skaitytojui pateikiamos su Lietuvos istorija susijusios kelios didikų giminės: Chodkevičių, Čartoriskių, Oginskių, Ostrogiškių, Pacų, Radvilų, Sanguškų, Sapiegų ir Tiškevičių. Jų šaknys eina nuo Gediminaičių arba siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viduramžius. Vienos giminės sušvito ir užgeso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų žvaigždyne, kitos perėjo per kelis šimtmečius ir pasiekė mūsų laikus.