Ukrainos „lietuviškosiose“ žemėse per du šimtus metų trukusią Lietuvos epochą buvo sukurta dalykų, kuriuos galime laikyti ne tik Ukrainos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo dalimi. Visų pirma tai Voluinės ir Podolės paminklai: Vladimiro, Lucko, Kremenecio, Podolės Kameneco, Ostrogo, Oleskos, Dubno pilys ar šventyklos. Dažnai šį Lietuvos epochos paveldą yra paslėpę vėlesnių laikų klodai, tačiau ir po Liublino unijos, kai Ukrainos žemės jau nepriklausė tiesiogiai LDK, lietuviškos kilmės didikai kūrė rezidencijas Lietuvos epochoje įgytose valdose. Reikšmingiausi pavyzdžiai – Radvilų Olyka ir Chodkevičių Mlynivas Voluinėje. Visa tai puikiai atspindi LDK tautų ir regionų saitus.

Drįstume manyti, kad apie šį paveldą, nors ir fragmentiškai, buvo žinoma. Žinojome, kad Kijevo Rusios laikais miesto centras kilnojosi kalvose tarp Šv. Andriejaus, Šv. Sofijos, Šv. Mykolo cerkvių ir kad Kijevą nušlavė mongolų invazija. Tačiau nežinojome, o ir niekas neakcentavo, kad LDK laikais Kijevas atsikūrė Podile, t. y. Žemutiniame mieste, virš kurio buvo iškilusi Lietuvių pilis su 18 bokštų. Kito Kijevo branduolio ilgai ir nebuvo, visas Lietuvos epochos Kijevas ir buvo Podilas. Tai pripažino ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, 1494 m. (kitais duomenimis – 1497 m.) suteikdamas Kijevui miesto savivaldos Magdeburgo teisę. Podile stovėjusi rotušė ilgam tapo Kijevo miesto gyvenimo epicentru. Antra vertus, atsikūrė – tik kaip bažnytinių valdų miesto dalis – ir Aukštutinis Kijevas. Juk ir Kijevo Pečorų lauroje žinome buvus LDK rusėnų panteoną, kuriame palaidoti Konstantinas Ostrogiškis ir iki šiol garbinama mergaičių globėja lietuvių kilmės Julijona Alšėniškytė.

Tačiau ukrainiečių prisiminimui apie Lietuvą tik „kaip geriausią imperialistą Ukrainos istorijoje“ niekuo nenusileidžia lietuvių atmintis apie „valstybę nuo jūrų iki jūrų“. Tai tik skambus, tačiau turiniu, ypač bendrabūvio siužetais, neužpildytas teiginys. Įdomiausia, kad šio lietuviško vaizdinio kilmė taip pat tiesiogiai susijusi su Ukraina. Kaip žinoma, lietuvių tapatybės pagrindus padėjo Maironis, o jo koncepcija – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikai – tapo Lietuvos mito kulminacija. Maironis mokėsi Kijevo universitete ir pas iškilų istoriką Vladimirą Antonovičių studijavo LDK istoriją. Po neilgai trukusių mokslų Maironis parašė pirmą trumpą Lietuvos istoriją, kurioje ir buvo suformuluotas iki šiol populiarus „didysis pasakojimas“ apie herojišką Lietuvos valstybės laikotarpį, apie valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Svarbus yra ir kitas klausimas, ar Didžiosios Lietuvos  idėja ugdo lietuvių pasitikėjimą ne tik praeitimi, bet ir dabartimi? Juk labai dažnai girdimas šūksnis ir klausimas: kaip iš tokių didelių tapome tokiais mažais?! Ši neviltis egoistiška, nes senojoje Lietuvoje tokie lietuviai mato tik save. Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštija tapo lopšiu ne tik Lietuvai, bet ir Baltarusijai bei Ukrainai. O kam kils mintis, kad Ukraina – maža šalis? Taigi LDK niekur nedingo – mes visi esame čia, šalia, tik reikia įveikti įvairaus pobūdžio užmarštis.