GK 2008 nr. 4

Laima Pečkuvienė. Ar mūsų kalba rūpi vien kalbininkams? 3

Vis dažniau girdėti pavojaus varpo garsas – lietuvių kalba skursta ir nyksta. Nėra kam ja rūpintis, ateityje nebus kam jos puoselėti. Emigracija, globalizacija, integracija ir kitokie baubai mažina lietuviškai kalbančių žmonių skaičių. Ne kiekvienam jau garbė sava kalba kalbėti. Ar ji svarbi po internetą naršantiems mokiniams ir studentams? Ar ji būtina susirašinėjant elektroniniu paštu, siunčiant trumpąsias žinutes? Ar ji nevaržo mūsų užmojų ištrūkti iš keistokai įsivaizduojamo provincialumo? Ar neatima iš mūsų galimybės bendrauti taip, kaip norime (o norime, kad viskas būtų kuo paprasčiau, kad nereikėtų paisyti jokių dėsnių, laikytis taisyklių, juo labiau kad ir be jų vieni kitus „ta prasme“ suprantame ir vienaip ar kitaip susikalbame)? Ir kam apskritai gali būti svarbu, kaip kalbame? Nebent kokiems kalbininkams, kurie paprastai ir skambina tais varpais primindami galimą pavojų...

Pasirodo, kad esame neteisūs. Kalba rūpi ne vien jiems.

Straipsnyje pasakojama, kaip studentai teisininkai vertina savo dėstytojų kalbą ir kaip įsivaizduoja lietuvių kalbos ateitį.

Aldonas Pupkis. Gilyn ir platyn

(Dominyko Urbo 100-osioms gimimo metinėms) 6

Vertėjas, tekstologas ir kalbininkas Dominykas Urbas (1908–1996) įvairiuose savo rašiniuose yra parodęs, kaip reikia versti net pačius sudėtingiausius pasaulinės klasikos kūrinius, iš ko ir kaip mokytis.

Dominyko Urbo vertimai turėtų tapti dar platesne negu iki šiol mūsų, ypač jaunųjų vertėjų, vertimo mokykla. Jo verstiniai ir redaguoti tekstai nusipelno išsamių mokslinių studijų. Studijų objektas būtų nustatyti svarbiausius redagavimo principus, smulkiai ištirti originalo perteikimo lietuvių kalba būdus ir priemones, pagaliau parodyti, kuo pats Urbas prisidėjo prie lietuvių kalbos ugdymo ir raiškos priemonių plėtros. Tai  leistų išsiaiškinti, kiek per Urbo rankas ir akis perėjusi pasaulinės literatūros klasika išplėtė mūsų kultūros ribas ir į gylį, ir į plotį, kaip jis pats paisė nusistatytųjų vertimo gairių – gilyn ir platyn: vertimai, anot jo, kaskart turi būti geresni, kūrybiškesni, reikia versti kuo daugiau kūrinių, nes tai „langai į pasaulį“.

Derėtų galvoti, kas galėtų išleisti Urbo raštų rinktinę. Į ją būtų sudėti straipsniai apie redagavimo ir vertimo dalykus, mintys iš vertėjo praktikos, atsiminimai. Prie šių galėtų šlietis ir atsiminimai apie Vincą Krėvę-Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Antaną Kniūkštą, Juozą Urbšį, Jurgį Elisoną, Jurgį Lebedį ir kitus – jie geriau atskleistų įvairiapusišką Urbo asmenybę, sodriau nupieštų daug mūsų kultūrai nusipelniusio žmogaus paveikslą.

Išsamios monografijos nusipelno gana spalvinga Dominyko Urbo biografija. Jai jau sukaupta nemaža duomenų: užrašyta jo žmonos ir paties atsiminimų, parašytas diplominis darbas, neseniai informuota apie visuomenei mažai žinomą tautotyrinę ir muziejinę Urbo veiklą (žr. Kultūros barai, 2005, nr. 8–9, p. 89–93). Monografijoje, be kita ko, turėtų būti patvirtinta ar paneigta seniai sklandanti legenda, esą Sibiro Urbas išvengęs tik sutikdamas tvarkyti „Kalvio Ignoto teisybės“ ir jos tęsinio kalbą.

Klausimų kraitelė

brown rice (vert.) (Zigmantas Gudžinskas) 9

Brovn rice – rudieji ryžiai. Rudaisiais ryžiais (angliškai dar ir hulled rice) vadinami sėjamųjų ryžių (Oryza sativa) išlukštenti, bet nepoliruoti grūdai. Rudieji ryžiai, kaip ir įprasti poliruoti ryžiai, būna ilgagrūdžiai ir trumpagrūdžiai. Maistinėmis savybėmis baltieji ir rudieji ryžiai beveik nesiskiria, tačiau rudieji yra kvapnesni, turi savitą, lazdyno riešutus primenantį kvapą, juose yra daug geležies, magnio, fosforo, B₁, B₃ ir B₆ vitaminų. Kai ryžiai poliruojami, pašalinama ruda grūdo luobelė ir gemalas, kuriuose telkiasi aliejus, aminorūgštys, vitaminai ir mineralinės medžiagos.

Ryžių grūdai poliruojami ir jų luobelė šalinama dėl to, kad nepoliruoti, arba rudieji ryžiai, greičiau genda negu įprastai apdoroti ryžių grūdai.

Rudųjų ryžių nereikėtų painioti su juosvais ar beveik juodais, ilgais ir laibais, neretai truputį lenktais vandeninių zizanijų (Zizania aquatica) grūdais, kartais vadinamais laukiniais ryžiais (angl. wild rice).

charizma (kirč.) (Jonas Klimavičius) 10

Jau keliuose žodynuose kirčiuojama charizma. Tačiau rėmimasis originalo nepilnojo kamieno vardininko kirčiu gr. charisma yra nepagrįstas: tai yra atkeltinis kirtis, o tikrą kirčiavimą rodo pilnojo kamieno kilmininkas charismatos. Lietuvių vardininko kirtis charizma pagal Sosiūro ir Fortunatovo dėsnį yra nukeltinis, o kirčiavimo paradigmos pamatą rodo kiti linksniai: charizmos, charizmai... Charizma dera prie visos graikiškos kilmės panašių žodžių grupės – chrizma, kerigma, schizma; aneurizma, klizma. Tą pačią kirčio vietą išlaiko ir būdvardis charizminis.

Šereitlaukis ar Šereiklaukis (Dalia Sviderskienė) 10

Norminiame oficialiajai vartosenai skirtame „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne“ (d. 2, 1976) Vilkyškių apylinkėje esančio kaimo vardo forma teikiama Šereitlaukis. Tokia pati forma užrašyta ir ankstesniame sąraše „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas“ (1959). LKI Vardyno skyriaus vietovardžių, užrašytų iš istorijos šaltinių, kartotekos duomenys paliudija kitą šio vietovardžio formą – Šereiklaukis. Vietovardžių, užrašytų iš gyvosios kalbos, toponiminė medžiaga parodė, kad praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais gyvojoje vartosenoje tas pats gyvenamosios vietos vardas įvairavo – buvo vartojama ir Šereiklaukis, ir Šereitlaukis.

Onomastikos specialistė M. Razmukaitė, aiškindama Klaipėdos krašto oikonimijos leksines struktūrines ypatybes, aptardama Mažosios Lietuvos oikonimijos darybos ir kilmės polinkius, kalbamą vietovardį aiškina taip: Šereit-laukis (< *Šereik-laukis): Šereika, Šereikis + laukas. Iš čia matyti, kad vietovardžio lytis Šereik-laukis yra senesnė, o Šereitlaukis atsiradęs dėl nedėsningų fonetinių pakitimų, t. y. apvokietinimo, plg. vok. Schreitlaucken, Schreitlaugken (Pėteraitis 1997, p. 384). Iš pastarosios lyties susidarė ir kiti šio krašto vietovardžiai Šereitlaukio miškas, Šereitlaukio piliakalnis Pagėgių sav. t. (Vietovardžių žodynas, 2002).

Bet keisti vietovardžio lytį Šereitlaukis į Šereiklaukis nepatariama, nes vėlesnioji lytis yra tradiciškai įsigalėjusi.

Recenzijos

Aleksandra Teresė Veličkienė. Parnaso papėdėje (Inga Mataitytė) 11

Aktualijos

Sociologinio tyrimo „Kalba darbe“ apžvalga (par. Regina Dobelienė) 16

Supažindinama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos užsakymu atlikto tyrimo „Kalba darbe“ rezultatais.

40-asis Jaunųjų filologų konkursas – Vilniaus universitete (Daiva Sinkevičiūtė) 22

Kovo 20–21 d. Vilniaus universitete įvyko 40-asis jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas. 

Įžymios baltistės sukaktuvės (Gertrūdai Benzei – 75) (Vincentas Drotvinas) 25

In memoriam (Kazys Morkūnas) (Danguolė Mikulėnienė) 27

Apžvalga

A. Kazlauskienė, E. Rimkutė, A. Bielinskienė. Bendroji ir specialybės kalbos kultūra (Vidas Valskys) 29

Kronika 30