Šis lotynų–lietuvių kalbų žodynas apima pagrindinę lotynų kalbos leksiką nuo senųjų raštijos paminklų (III a. pr. Kr.) iki žymesniųjų VII a. lotynų literatūros šaltinių. Kartu su bendrine leksika abėcėlės tvarka pateikiami didžiąja raide romėnų rašyti vietovardžiai, vandenvardžiai, kraštovardžiai, asmenvardžiai, mitologiniai vardai, švenčių pavadinimai, gentivardžiai, tautovardžiai, gyventojų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą, mėnesių, savaitės dienų pavadinimai ir kt., taip pat iš jų padaryti būdvardžiai, kurių dalis po substantyvacijos virto daiktavardžiais, o po adverbializacijos – prieveiksmiais, nes visi šie žodžiai sudaro neatskiriamą bendrosios lotynų kalbos leksikos dalį.